Būdamas blaivaus ir sveiko proto savo fotografijomis bandau suvokti kas yra už paskutinės ribos. Atsisveikinę prisimename, prisiminę-skaičiuojame savo būties likutį.
Margos sielos žiūri į mus iš fotografijų ant plikų paminklų, vertina mūsų bruzdesį, stebisi, kad nieko neišmokom iš jų nuodėmių. Jos norėtų padėti savo vaikams draugams, mylimiems…
Bet kūnas virto dulke…
Vėjas tyliai glosto žolės liemenį, kuprotas vabalas atropoja rytais ant išėjusio portreto, iš išdaužtos akies išgeria sūraus vandens lašą. Čia-viešpaties tylos vieta.
Bet būna vėjuotų naktų, kai Vitas Luckus eina į savo dirbtuves, glosto vienaakį šunį ir rėkia jam į ausį:
– Aš nenorėjau! Tikrai šito nenorėjau!
Jonas Kalvelis iš fotokameros beria Nidos smėlį, ilgai tikrina „išlaikymus“, nes aname pasaulyje ekspozicija labai ilga, ilgesnė už prisiminimus.
Povilas Karpavičius ruošiasi kelionėn paskaitas skaityti. Kojų jam neskauda, bet grįžti reikia iki aušros. Tvarka čia griežta.
Tik Virgilijus Šonta, užspaudęs žaizdą, kliudamas už paminklų, dairosi savo žudiko, kaip gyvenime ieškojo žmoniškosios prasmės.
Viešpatie, grąžink juos mums bent valandai, kad papasakotų gūdžią mirties istoriją…
Aleksandras Macijauskas, 1992
