Kaunas – mano pradžia ir, tikiuosi, pabaiga. Jame įvyko ir tęsiama viskas, kas vadinama gyvenimu.

Karas praėjo kaip nesuvoktas sapnas. Vėliau alkana, apdriskusi pokario miestiečio vaikystė, laikina našlaičio dalia. Purvinuose Žaliakalnio gatvėse kumščiais iškovotosvaikiškos egzistencijos teisės.

Čia nuskriejo jaunystė, ieškojusi savo tiesų, o suradusi pirmą ir paskutinę meilę.

Vandeningas žaliakelnis Kaunas pasirodė dėkingas kūrybai, nes čia gyvena visuomet viskuo nepatenkinti, kovingiausi Lietuvos piliečiai, amžini visokių revoliucijų šalyje iniciatoriai. Ir šiandien jiems laisvė nepakankama, netobula, nesoti.

Ir mano kūryba labai netobula. Čia nieko pataisyti neįmanoma. Gal atleis man fotografijų herojai, kad leidau sau pasišaipyti iš socialistinės praeities ir, deja, iš nūdienos. Taisyti autoriui klaidas vėlu. Už durų mindžikuoja mano likimo data – septyniasdešimt.

Aleksandras Macijauskas, 2007